kai ją glaudžiu prie savęs, raminu, įvardinu jausmą ir kalbu. mano nuomone, jausmas, kurį vaikas jaučia - baimė - yra tikras, todėl jo niekada nekvestionuoju. mes kalbamės daugiau apie tai, kas sukėlė baimę. ar tai diržas - gyvatė, gulinti po lova? ar tai tikra? ar tai gyvatė? ar galim pažiūrėti? viena akelė ir atsargiai? na, tik tam, kad įsitikintume, ar tikrai...
parodau, kad ir man būna baisu.
paguodžiu, nuraminu, kad aš esu su juo ir jam nėra ko bijoti.
pagal aplinkybes - jei baimė pagrįsta, pvz., artinasi nepažįstamas šuo, paimu ant rankų, o jeigu, pvz., bijo tamsos, imame žibintuvėlį, kalbamės, žaidžiame šešėlius ir pan.
-
paaiškinu, kad nėra ko bijoti, mums nieko nenutiks.
bandau apsaugoti, ir kai jis jaučiasi saugus, po to bandom pasikalbėti.
kalbu telefonu, arba įkalbinėju, kad nieko baisaus nenutiko.
bandau padrąsinti
pasakojo, kad bijoti yra normalu.
stengiamės jį padrasinti.
raminu, drąsinu
jeigu bijo užmigti be šviesos - įjungiu šviesą. bandau aiškinti, kad baimės praeina.
aiškinu, kad bijoti nėra ko.
drąsiname, paimame ant rankų.
stengiuosi parodyti, kad esu šalia ir kad apginsiu, kad ir kas nutiktų.
pasakau, jog nėra ko bijoti, įjungiu šviesą, aprodo, jog nieko nėra, jog namie saugu ir užrakintos durys.
priklausomai nuo to, ko bijo, dažniausia baimė susijusi su pasaulio nesupratimu, tad jei reikia, giname, jei reikia, pasakojame (kaip kas kodėl :)).