sakome: "uffff. tu supykai... tau nepatinka... aš suprantu... aš matau... uffff" kaip ir duduojame pritarimą jausmui, kurį jis jaučia, bet išlaukiame, kol emocija nuslugs ir baigsis, o tada kalbamės.
nekreipiu dėmesio
priklauso nuo situacijos: kartais ignoruoju, kartais paaiškinu, kad neverta dėl to pykti ir muštis, kartais stipriai apkabinu.
priklausomai nuo aplinkybių - dėl ko supyko, esame viešoje vietoje ar namie, esame vieni ar yra ir kitų šeimos narių. kartais ramiai būnu šalia, apkabinu, stengiuosi prajuokinti, užžaisti, pasiūlyti kažką malonaus, kartais leidžiu pabūti vienam, kol išsigaruos pyktis, kartais griežtai keliais argumentais paprašau liautis mėtyti daiktus ir pan., būtinai pasikalbame, kai nurimsta.
paimu ant rankų ir sakau, kad viskas gerai.
palauksiu kelias minutes ir eisiu vaiko pakalbinti, paaiškinti, kodėl negalėjau padaryti kažko taip, kaip jis norėjo, ir dėl to supyko.
kalbuosi ramiai ir bandau nuraminti, pasiūlyti situaciją, jei nerimsta, pasiūlyti jo naudai, ką jis mėgsta (sausainį, pasivažinėti dviračiu ar pažiūrėti filmuką).