sakome: "ufff.... tau labai liūdna. tu norėjai susitikti su draugu, o jo nėra namie...." tikrai nebandome pakeisti jo jausmo ar kažkaip skaidrinti ir linksminti. juolab bandyti įteikti, kad čia nieko tokio. mums mūsų vaiko jausmai rimti, tikri ir juos tik įvardijame ir bandome išbūti kartu tiek, kiek reikia...
klausinėju, kas nutiko, su kuo nesutaria darželyje.
aš apkabinu, atsiprašau, jei tai dėl to, kad jį subariau, bandau pralinksminti ir po to pasikalbėti, dėl ko liūdi, jei nežinau.
guodžiu, arba ieškau liūdesio priežasties.
paguodžiu ir paaiškinu liūdesio priežastį.
raminu
apsikabiname. stengiamės nukreipti jo dėmesį į kitus dalykus.
guodžiu
tai būna retai. apkabinu, bandau pralinksminti.
bendrauju su vaiku, bandau išsiaiškinti liūdesio priežastį.
leiskime liūdėti.
stengiuosi jį nuraminti, išsiaiškinti, kas nuliūdino, ir kartu bandome įžvelgti, kas situacijoje yra blogai ir gerai, arba stengiuosi nukreipti jo dėmesį kita linkme, jei nėra priežasties labai liūdėti.
kalbamės
pagal situaciją, arba jei nori pabūti vienas, leidžiama pabūti vienam, jei prisiglaudžia, apkabinam ir pasakojam, kas, kaip ir kodėl. žinoma, pirma paklausiam priežasties.
paklausiu, ar galiu kuo padėti? jeigu nepadeda, sėdžiu tiesiog šalia. pasidalinu patirtimi apie savo liūdesį. sakau, kad liūdėti – normalus jausmas.
apsikabiname ir pabūname apsikabinę
bandau suprasti, kodėl liūdnas vaikas.
kalbuosi ir analizuojame situaciją, dėl ko taip nutiko.
išsiaiškinu priežastį.
kalbamės, kodėl jam liūdna, ką jis norėtų veikti, kas jį nudžiugintų.
pakalbinu, išsiaiškinu liūdesio priežastį.
guodžiu, kalbuosi.
leidžiamas laikas kartu.
paklausiu, kodėl liūdna.
dažniausiai pasakai, kad viskas bus gerai, susitvarkys ir t.t.
apkabinu, nuraminu
pagal situaciją, kartais paguodžiu, o kartais leidžiu liūdėti.