kai ją glaudžiu prie savęs, raminu, įvardinu jausmą ir kalbu. mano nuomone, jausmas, kurį vaikas jaučia - baimė - yra tikras, todėl jo niekada nekvestionuoju. mes kalbamės daugiau apie tai, kas sukėlė baimę. ar tai diržas - gyvatė, gulinti po lova? ar tai tikra? ar tai gyvatė? ar galim pažiūrėti? viena akelė ir atsargiai? na, tik tam, kad įsitikintume, ar tikrai...
parodau, kad ir man būna baisu.
paguodžiu, nuraminu, kad aš esu su juo ir jam nėra ko bijoti.
pagal aplinkybes - jei baimė pagrįsta, pvz., artinasi nepažįstamas šuo, paimu ant rankų, o jeigu, pvz., bijo tamsos, imame žibintuvėlį, kalbamės, žaidžiame šešėlius ir pan.
-
paaiškinu, kad nėra ko bijoti, mums nieko nenutiks.
bandau apsaugoti, ir kai jis jaučiasi saugus, po to bandom pasikalbėti.