jei niekuo nepatikėsime, būsime bebaimiai ir galime nusidėti. jei turėsime kažkokių įsitikinimų, tada pagalvosime prieš veikdami... nes bus baimė... tai taip pat suteikia šiek tiek motyvacijos daryti gerus darbus, jei tikime dievu...
6
aš tikiu, nes turiu tikėjimą dievu.
kaip minėta aukštyn, religija veda žmones gyventi derlingą gyvenimą, kuris padeda kitiems taip pat gyventi ramiai ir harmonijoje.
nėra nuomonės
įgimtas nuo gimimo
mano tėvai anksčiau...taigi aš taip pat tikiu.
aš nematau dievybių egzistavimo kaip logiško, ir jokie paaiškinimai, kuriuos pateikia bet kuri religija, man nėra pakankamas įrodymas, kad galėčiau jomis tikėti.
būti sąžiningam, kartais jaučiu, kad esu vienintelis gyvas žmogus, užimantis šią keistą vienišą poziciją, tai yra, priėmęs neįvardytą tikėjimą ne todėl, kad istoriniu požiūriu susilaikiau nuo religijos, bet labiau todėl, kad religija susilaikė nuo manęs. man tapo daug produktyviau priimti dievo vardą, klausantis jo žodžių ir stengiantis būti kuo paklusnesniu jo mokymams, taip suteikiant apibrėžimą savo asmeniniam tikėjimui, nei turėti jį priskirtą denominacinei kategorijai, kur man tektų leisti kitiems apibrėžti mano tikėjimą. bent jau šiuo būdu nesu pririštas prie institucinių dogmų ar ilgai laikomų tradicinių pozicijų, kurios turi mažai šansų ateityje būti peržiūrimos ar tikrinamos. mano praeities rašytinis mokymas buvo paveiktas tiek žydų, tiek krikščioniškų šaltinių, ir būtent ten, toje erdvėje tarp jų, aš šiuo metu ir randuosi, ir tai kartais yra labai vieniša erdvė. aš nematau šio tikėjimo kaip dviejų derinį, bet labiau kaip logišką rašytinės priežasties progresiją, kai suteikiama aplinka, laisva nuo institucinių doktrinos apribojimų. man buvo daug lengviau ir naudingiau kelti klausimus dievui, nei žmogui. manau, kad asmuo, kuris vaikščiojo šia žeme prieš 2000 metų, buvo ir yra mesijas, tačiau nemanau, kad nei krikščionybė, nei judaizmas turi tikslią supratimą apie tai, kas buvo jo tarnystės esmėje, ar apie tai, kuo jis buvo. iš tiesų, aš netgi sakyčiau, kad kai mesijas ateis, tai bus mesijas, su kuriuo krikščionybė ir judaizmas nebus susipažinę ar tikėsis.
palaukite, visi. 1. pirma, žemėlapis nėra visiškai netikslus, kadangi, kiek galime spręsti, žmogus visada buvo religingas (pvz., analizuojant kapavietes ir pan.), todėl žemėlapis neturėtų prasidėti 'neutraliu' spalvų tonu, tarsi žmonės dar nebūtų 'sugadinti' religijos. 2. antra, dauguma visų tikėjimų, įskaitant islamą, buvo taikiai platinami. žmonės dažnai matydavo kažką gero naujoje religijoje (ypač budizme ir krikščionybėje), kurią norėjo priimti sau. vakarų kultūra ir mokslas kilo iš krikščioniškojo vienuolynų judėjimo, pavyzdžiui. aš, žinoma, nesiginčiju dėl įtampos, kuri natūraliai kyla, kai sienos (šios, žinoma, nesutampa su nacionalinėmis sienomis, bet tarp augančių tikinčiųjų grupių) tapo aiškesnės. tai, žinoma, būtent tai, kas vyksta dabar su vadinamuoju naujuoju atheizmu, kuris tampa ypač agresyvus. 3. trečia, tiek hitlerio, tiek stalino bandymas manipuliuoti tikinčiaisiais yra (tikiuosi) neįrodymas, kad jų žiaurumai buvo motyvuoti pamaldžios krikščionybės! (aš jau komentavau šiuos piktadarius kituose šio tinklalapio įrašuose, todėl čia susilaikysiu). 4. ketvirta, kiek žinau, tai buvo palestiniečių politikas, kuris teigė, kad bušas jam pasakė, kad reikia užpulti iraką. bet kuriuo atveju, būtų tikrai perdėta teigti, kad bušas bandė paversti iraką krikščionybe per invaziją, kas, matyt, būtų susiję su šiuo straipsniu apie laikotarpį. išties, daugelis krikščionių lyderių (įskaitant, labai akivaizdžiai, popiežių joną paulių ii) pasmerkė karą. 5. galiausiai, ateizmas pagamino daugiau krikščionių kankinių (tų, kurie nenorėjo atsisakyti savo tikėjimo dėl politinės naudos) 20-ajame amžiuje nei buvo kankinami per kitus 19 amžių kartu. tai ypač stebina, atsižvelgiant į labai mažą ateistų procentą iki vėlesnio amžiaus. galbūt valstybinis ateizmas turėtų būti pridėtas prie žemėlapio? bent jau šiuo atveju sienos yra realios, o karai buvo tikri karai.
nes tai man suteikia viltį.
nes man tai atrodo absurdiška.
gyventi yra lengviau. kartais nesvarbu, kurią religiją pasirinkti, ar ją praktikuoti, ar ne, bet tikėjimas yra svarbus.
aš tikiu dievu, bet nepriklausau jokiai konkrečiai religijai.
nes gerai tikėti kažkuo, kas priverčia jaustis geriau, jei nesijauti gerai...
mes visi turime tikėti kažkuo. nesvarbu, kuo, bet tikėjimas, kad yra kažkas didesnio už žmogų, turi egzistuoti. kitaip, koks viso to prasmė?
kiekvienas turi tikėti kažkokia didžiąja galia, kuri valdo viską.
aš tikiu savo pačiu dievu, kuris neturi nieko bendra su katalikų bažnyčios dogmomis. žinau, kad kažkas aukštesnio, dvasinio tikrai egzistuoja, bet nenoriu to vertinti taip, kaip tai daro katalikai.
man buvo mokoma tikėti, ir aš džiaugiuosi, nes yra tūkstančiai priežasčių tikėti. jei nori jas sužinoti, turėtum pradėti nuo religinių pamokų lankymo ir ėjimo į bažnyčią, ten viskas paaiškinama.
aš tikiu, kad yra kažkas, bet nesijaučiu reikalingas būti aktyviu bet kurios religijos nariu.
man reikia.
aš tikiu, bet man nepatinka, kad viskas tose religijose aiškinama, ribojama, mokoma nesąmonių.
buvau auklėjamas tikėti. kartais tai suteikia vilties, kai neturiu jokios - tikėti kažkuo galingu, kas viršija supratimą.
kartais tai tiesiog padeda išgyventi. ;)
manau, kad jei žmogus tiki, ši tikėjimo jėga padeda jam įveikti daugelį kliūčių jo gyvenime.
žmogus, atsidavęs religijai, atsisako savo artimųjų, savo siekių, praranda savo individualybę, susitapatina su sektos nariais.
aš tikiu dievu, netikiu religijomis, tačiau man patinka mūsų gyvenimo būdas ir manau, kad jis yra griežtai susijęs su krikščionybe, ir mes turėtume jį saugoti, protingai.
aš nepritaru kai kurioms taisyklėms ir idėjoms, kurias atstovauja religijos, ir tai man sunkina tikėjimą.