sakome: "uffff. tu supykai... tau nepatinka... as suprantu... as matau...uffff" kaip ir dudoam pritarima jausmui, kuri jis jaucia, bet islaukiam kol emocija nuslugs ir baigsis, o tada kalbames.
Nekreipiu dėmesio
Priklauso nuo situacijos: kartais ignoruoju, kartais paaiškinu, kad neverta dėl to pykti ir muštis, kartais stipriai apkabinu.
Priklausomai nuo aplinkybių-dėl ko supyko, esame viešoje vietoje ar namie, esame vieni ar yra ir kiti šeimos nariai. Kartais ramiai būnu šalia, apkabinu, stengiuosi prajuokinti, užžaisti, pasiūlyti kažką malonaus, kartais leidžiu pabūti vienam kol issigaruos pyktis, kartais griežtai keliais argumentais paprasau liautis mecius daiktus ir pan., būtinai pasikalbame, kai nurimsta.
Paimu ant ranku ir sakau, kad viskas gerai.
Palaukiu keleta minuciu ir einu vaika vis pakalbinti, paaiskinti kodel negalejau padaryti kazko to kaip jis norejo ir del to supyko.
kalbuosi ramiai ir bandau nuraminti ir pasiūlyti situacija, jei nerimsta, pasiūlyti jo naudai ka jis mėgsta( sausaini ar su dviračiu pasivažinėti ar filmuka)
Nereaguoju, apsimetu, kad nieko nenutiko, kartais bandau perkalbėti, ypatingai retai subaru.